Okkur žykjir vęnt um ef žiš skrifiš ķ gestabókina og segiš ykkar įlit į efni sķšunnar.
Hugleišingar Jónu Rśnu
Höldum vörš um višreista
Ekki fer hjį žvķ į langri ęvi aš einhvers konar kaflaskil séu tengd lķfsgöngu okkar, sem geta veriš misvitur og haft ólķkar, margflóknar afleišingar ķ för meš sér hvort heldur žęr eru jįlęgar eša neilęgar. Ég held aš žaš sé nokkuš ljóst aš ef okkur um tķma hefur skrikaš fótur og viš höfum af żmsum įstęšum vikiš af žröngum vegi dyggšarinnar innį breišan veg hvers kyns bölvunar og vesens, žį er žaš örugglega ekki lyftistöng sem viš kjósum aš flagga né sżna öšrum seinna meir žegar okkur tekst aš komast aftur į beinu brautina.
Viš nefnilega kęrum okkur ekki um aš undirstrika hvert viš annaš eša hina, aš viš kunnum aš hafa villst af leiš um tķma. Séš frį mér, er ekkert sérstaklega annarlegt viš žaš žó aš viš žurfum, til aš öšlast persónulegan andlegan žroska, aš taka af og til einhvers konar drullupolladżfur į vegi vandręša ekkert sķšur heldur en aš fljóta fallega meš straumnum į björtum vegi dyggšarinnar.
Žaš er algjör grundvallarmisskilningur
aš gera lķtiš śr žeirri reynslu sem viršist veikja möguleika okkar til vegs og viršingar ķ samfélagi manna, sér ķ lagi ef reynslan er lituš einhvers konar myrkri aš mati sérfróšra. Įstęšan er sś, aš slķk reynsla getur ķ raun veriš mjög heppilegt višmiš žakklętis og löngunar ķ geislum velgengni, sem įminning um žaš aš žaš skiptir mįli aš viš nįum aš fóta okkur innķ birtunni.
En žaš vill oft gleymast
žegar viš erum komin žangaš aš kannski eigum viš betra meš aš halda okkur į žeim stķgum einmitt af žvķ aš viš žekkjum hvaš žaš er mikil žraut og pķna, ekki bara fyrir okkur sjįlf heldur alla sem elska okkur, aš vera į žeim vegi sem leišir mögulega til hvers kyns glötunar.
Žaš sama į viš afvegaleišingu myrkurs
og žegar viš nįum okkur upp śr hvers kyns veikindum eša slysum, aš žegar okkur farnast vel og allt viršist okkur ķ haginn, žį kęrum viš okkur ekkert sérstaklega um aš viš séum minnt į žaš aš viš fengum 0,7 į sķšasta prófi eša gįtum ekki gengiš vegna opins fótasįrs. Žaš er nefnilega sammerkt meš okkur öllum aš žegar aš vel gengur og allt opnast okkur varšandi jįkęra framvindu og gleši, žį óskum viš ekki eftir aš muna aš einu sinni var önnur tķš og miklu verri.
Mér hefur žótt afar sįrt
aš fylgjast meš žvķ į stundum hvernig fólki sem hefur sigraš veikleika sķna og persónuleg vandręši, hefur nįnast veriš gert ókleift af samferšarmönnum sķnum aš fį notiš sķn, mišaš viš innri gerš reynslužekkingar og getu vegna žess aš viškomandi į fortķš sem aš tilteknum ašilum nśtķšar žykir žess ešlis aš hśn blindar žį į sjón sem er dżrmęt og mikils virši og liggur ķ žvķ aš žaš er mjög sérstakt aš sigra sjįlfan sig. Žaš er alrangt aš hanga ķ fortķšarsżn skakkafalla og misbresta varšandi višreista, ef žeim aušnast aš halda sig į beinu brautinni og gerast sigurvegarar yfir sjįlfs sķns veikleikum.
Ef viš skošum žaš hvaš žaš er
aš vera sigurvegari žį getur enginn oršiš slķkur nema sį einn sem nennir aš leggja į sig ómęlt erfiši og vinnu og hefur eitthvaš ķ innri gerš sinni sem er sérlega eftirtektarvert og liggur frekar ķ kostum heldur en göllum.
Žetta gleymist stundum. Viš nefnilega nįum ekki tökum į lķfi okkar nema aš hafa eitthvaš til aš bera sem manneskjur. Žaš žżšir ekki aš hafa einungis kosti heldur lķka galla vegna žess aš žaš er lķtiš variš ķ, ef viš berum okkur saman viš nįttśruna, aš upplifa frį vöggu til grafar, tengsl viš nįttśru sem er ein samfella rósa.
Viš viljum sjį ķ įrstķšum og vešurfari, hvers kyns tilbreytingu sem glešur okkur, hryggir, örvar okkur og dregur śr okkur. Einmitt slķkar višlķka umpólanir og sviptivindar hiš innra gera okkur margflókin og fjölbreytt sem ķ raun žżšir aš viš eigum aušveldara meš aš skilja hvert annaš, takast į viš atvik og ašstęšur, skapa og gefa, žiggja og njóta, auk alls annars sem gerist ķ innra lķfi okkar ef viš mišum viš aš žaš stjórnist af tilbreytingarrķku hreyfiafli eins og allt annaš ķ heiminum og okkur žykir sjįlfsagt žó viš glešjumst stundum og hryggjumst lķka og allt žar į milli.
Ef viš ķhugum
žann višreista sem hefur nįš aš yfirstķga veikleika sķna, žį eigum viš ekki aš gera žį kröfur til viškomandi meš endalausum įminningum um žaš sem įšur var, aš sį hinn sami sé eins og eitt allherjarsólskin stöšugt. Ef aš žaš dregur fyrir sólu, žį er ekki gott aš viškomandi sé stöšugt minntur į žaš aš žaš hafi ekki veriš nein gęfa žvķ samfara aš vera ķ skugganum. Žetta getur gerst į sama tķma og viš sem ekki höfum afvegaleišst erum aš hlaupa upp og nišur, śt og sušur, ķ alls kyns hreyfihvörfum sviptinga hiš innra, sem kalla aušvitaš į żmis konar hvörf skemmtilegra og mišur skemmtilegra žįtta sem aušvitaš bśa inn ķ okkur öllum. En ķ okkar huga žį į hinn višreisti aš vera stöšugt eins og geislandi sól og ef dregur fyrir hana innra meš viškomandi žį erum viš fljót aš lżsa frati į žį persónu.
Žaš segir sig sjįlft
aš svona afstaša okkar til hvers annars og sér ķ lagi til žeirra višreistu, er algjörlega langt frį žvķ aš vera nįttśruleg, žvķ aš žegar allt kemur til alls žį er uppbygging okkar og ešli afar skylt öllu žvķ sem fer fram ķ nįttśrunni sjįlfri, sem žżšir aš viš hljótum aš fara frį žvķ hęsta til žess lęgsta, frį svartasta myrkri til mestu birtu, og allt hlżtur aš gerast innra meš okkur sem mį finna ķ hreyfihvörfum nįttśrunnar, hvort sem žaš heitir fegurš eša ljótleiki, styrkur eša veikleiki eša annaš.
Höldum žvķ vörš um žį višreistu
og viršum žį sem hetjur sem sigrast hafa į veikleikum sjįlfs sķns og žannig oršiš sigurvegarar vegna eigin kosta žó svo aš einhver okkar hinna hafi veriš svo heppin aš fį tękifęri til aš żta undir aš slķkt yrši mögulegt. Mešferš okkar į hetjum į aš vera jįkvęš, uppörvandi og hvetjandi en ekki lamandi, nišurrķfandi og vanviršandi eša lituš af einhvers konar afskręmdri afstöšu til žeirra sem hafa sżnt vilja og dug til aš drķfa sig inn į veg tękifęra, dugnašar og löngunar til aš lįta gott af sér leiša.
Mér hefur žótt
sem aš viš sem ekki höfum veriš villurįfandi um tķma svo eftir sé tekiš, hafa haft tilhneigingu til aš žvęlast fyrir žeim višreistu meš alls konar fordómum og leišindum og frekar draga śr žeim kraft og getu heldur en aš hoppa hęš okkar yfir framgangi og sigurvilja žeirra sem hlżtur aš verša ašdįunarveršur.
Žaš sem er kannski enn žį sorglegra
er aš viš höfum tilhneigingu til aš mismuna višreistum į žann hįtt aš žaš viršist vera algjör grundarvallarmunur į žvķ aš vera višreistur karlmašur ķ ķslensku samfélagi heldur en višreist kona. Af einhverjum annarlegum įstęšum viršumst viš sameinast ranglįtlega um žaš aš vera umburšarlyndari gagnvart karlmönnum sem taka į veikleikum sķnum heldur en konum sem gera hiš sama. Sökum žessa hefur framgangur višreistra karla veriš miklu meira įberandi ķ samfélaginu og žeir notiš mun meiri velgengni heldur en konurnar sem mun frekar eru stimplašar ęvilangt vegna fortķšar sinnar.
Žetta žżšir
aš framtakssamar og višreistar konur sem hafa eitthvaš til aš bera sem viš hin getum grętt į, halda sig til hlés, annars vegar af ótta viš vandlętingu annarra og hins vegar vegna žreytu og vonbrigša vegna endalausra įminninga um aš kvenmašur sem kemur śr brostinni fortķš geti haft lķtiš fram aš fęra og sé einskis virši. En karlmanni meš sama bakgrunn er mun betur tekiš heldur en konunni sem į nįkvęmlega sömu reynslužętti śr sinni fortķš og karlmašurinn.
Ég vil žvķ skora į okkur hin
sem ekki höfum afvegaleišst aš sżna žeim višreistu ekki bara viršingu heldur lķka hollustu, minnug žess aš žaš er enginn mešal Jón eša Gunna sem drķfur sig upp śr drullunni og veršur meš dżrmęta reynslužekkingu ķ farteskinu sem afleišing, heldur fólk sem sannar svo um munar meš žvķ aš sigra sjįlft sig, aš žaš er hetjur og manna lķklegast til aš verša ekki bara sjįlfum sér heldur lķka žeim sem męta žeim, til gleši og hvatningar af alls kyns toga, ekkert sķšur en aš geta pirraš og valdiš leišindum.
Žį minni ég į
aš nįkvęmlega žaš sama bjóšum viš hin upp į, af žvķ aš žegar allt kemur til alls, žį erum viš öll hluti žess sem lifir, sem žżšir aš ķ hverju einu okkar bżr eitthvert afbrigši nįttśrunnar og sem slķk hljótum viš alltaf aš vera į alls kyns innri hreyfingu sem żmist glešur eša hryggir.
Hśrra fyrir ykkur sem hafiš nįš tökum į lķfi ykkar žannig aš eftir er tekiš og megi hetjulund ykkar verša okkur hinum, ekki bara góš og holl fyrirmynd heldur lķka til žess aš glešja okkur og hvetja og auka skilning okkar į žvķ aš öll reynsla, hvernig sem hśn er tilkomin, eykur rķkidęmi okkar.
Žetta žżšir aukiš frelsi
og möguleika sem geta oršiš blessunarrķkir ef viš viljum žaš sjįlf og okkur er ekki gert ókleift aš rķsa upp til velgengni og aukins frama, af misvitru fólki sem sér ekki tilgang og dżrmęti žaš sem ķ žvķ liggur aš hafa ekki fariš sléttan veg og beinan til aš finna sig og kosti sķna. Hunsum žvķ ekki góšar afleišingar hvers kyns myrkurs ef aš žaš eykur ķ nśinu birtu og yl. Viš eigum engu af mannanna börnum aš mismuna og žvķ eiga višreistar konur sama rétt og karlar til aš fį aš njóta sķn įn žess aš verša fyrir fordómum og fyrirstöšum ķ žeim okkar sem ekki hafa žurft aš fara sömu leiš ķ įtt til persónulegs žroska.
Munum aš žaš er Guši žóknanlegt
aš glešjast yfir žvķ ef tżndur saušur ratar inn ķ réttir įvinnings og įrangurs, ķ burt frį myrkri og hvers kyns volęši. Gerum ekki višreista aš flóttamönnum sem velja aš fela sig fyrir umheiminum ķ staš žess aš ganga um mitt į mešal okkar og leyfa okkur hinum aš skķna undir reynslusól žeirra sem einhvern tķma hafa villst af leiš og ķ millitķšinni nęlt sér ķ aukna sólargeisla sem getur yljaš okkur hinum og lżst upp lķf okkar. Höfnum ekki hetjum fyrir misviturt hugvit.
